Marina Paplinska
Nauji sandoriai, kuriuos reikia tvirtinti pas notarus
Nuo 2015 m. sausio 1 d. gali tekti dažniau lankytis pas notarus, nes nustatyta daugiau sandorių, kurie turi būti patvirtinti notaro.
Dėl paskolos sutarčių
Nuo naujųjų metų įsigaliojus Civilinio Kodekso pakeitimams, nustatyta, jog sudaroma paskolos sutartis turi būti notarinės formos, jeigu tenkinami toliau nurodyti reikalavimai:
1) paskolos suma viršija 3000 (tris tūkstančius) eurų; ir
2) toks paskolos suteikimo sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais.
Primintina, jog Civilinio Kodekso nuostatos taip pat numato, jog tarp fizinių asmenų turi būti sudaryta rašytinė paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, kuriuo patvirtinamas paskolintų pinigų perdavimas paskolos gavėjui.
Dėl vekselių
Pagal Lietuvos teisinį reglamentavimą, vekseliu laikomas vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam.
Nuo 2015 m. sausio 1 d. teisės aktais nustatyta, jog vekselis turi būti notarinės formos, jeigu tenkinami tokie reikalavimai, kaip:
1) jo suma didesnė kaip 3000 (trys tūkstančiai) eurų, ir
2) vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles.
Dėl uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo- pardavimo sutarčių
Nuo naujųjų metų taip pat tapo privaloma sudaryti notarinę sutartį parduodant/ perkant uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, tais atvejais, kai:
1) parduodama 25 % ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų; arba
2) akcijų pardavimo kaina yra didesnė kaip 14500 (keturiolika tūkstančių penki šimtai) eurų.
Tačiau reikalavimas dėl privalomos notarinės formos nebus taikomas, jeigu akcininkų asmeninės vertybinių popierių sąskaitos tvarkomos vertybinių popierių rinką reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Tokiais įstatymų pakeitimais siekiama apriboti fiktyvių sandorių sudarymo galimybes.
Trumpai apie bendrąją dalinę nuosavybę
Civilinis Kodeksas numato, jog asmens nuosavybės teise laikoma teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tačiau neretai pasitaiko atvejų, kai tas pats turtas, pvz. žemės sklypas ar butas, priklauso keletui savininkų, t. y. turtas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise. Numatomos kelios bendrosios nuosavybės rūšys:
1) bendroji dalinė nuosavybė, kai nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Reikėtų prisiminti ir tai, jog jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (LR CK 4.73 str. 3 d.)
bei
2) bendroji jungtinė nuosavybė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (pvz. sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu).
Tais atvejais, kai turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise kelių bendraturčių, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į tokio bendro daikto duodamas pajamas, atsako kitiems asmenims pagal prievoles, susijusias su tokiu daiktu, taip pat privalo apmokėti išlaidas daiktui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms (LR CK 4.76 str.)
Bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas turėtų būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, tačiau ką daryti tokiu atveju, kai tarp bendraturčių kyla nesutarimų? Tokiu atveju egzistuoja įvairios galimybės išspręsti situaciją, o žemiau aptariamos kelios iš jų, t. y.:
- naudojimosi tvarkos nustatymas. Nusprendus nustatyti daikto naudojimosi tvarką, galimi keli variantai. Jeigu visgi egzistuoja galimybė taikiai susitarti dėl bendro daikto naudojimosi tvarkos, tuomet sutarus dėl sąlygų, galima kreiptis į notarą dėl įforminimo. O tais atvejais, kai bendrai sutarti dėl naudojimosi tvarkos sąlygų nepavyksta, teismas gali nustatyti kokiomis konkrečiai tokio bendro daikto dalimis naudosis kiekvienas bendraturtis.
- savo dalies atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tais atvejais, kai visi bendraturčiai susitaria dėl atidalijimo būdo ir kitų sąlygų, toks atidalijimas įforminamas nuvykus pas notarą, o kai bendraturčiai nesusitaria dėl atidalijimo, jis gali būti atliekamas ir teisme, kuris daiktą bendraturčiams gali padalyti natūra arba, nesant tokiai galimybei, kažkuriam iš atidalijamų bendraturčių nustato kompensaciją pinigais.
- nuosavybės teisės į savo turimą daikto dalį pardavimas kitam asmeniui. Galvojant apie dalies pardavimą reikėtų prisiminti tai, jog kiti daikto bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių (CK 4.79 str.). Pažymėtina, jog pagal Civilinį Kodeksą, savo dalį parduodantis bendraturtis privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui, o kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai bendraturčiams pranešama per notarą.
Skyrybų teisiniai aspektai
Lietuvos įstatymai numato kelis būdus, kurie leidžia oficialiai užbaigti skyrybų procesą.
Pats paprasčiausias būdas nutraukti santuoką – santuokos nutraukimas bendru sutuoktinių sutikimu. Šis santuokos nutraukimo procesas yra pats optimaliausias, nes užtrunka trumpiau ir atitinkamai patiriama mažiau išlaidų. Tam, kad būtų galima pasinaudoti šiuo skyrybų būdu, turi egzistuoti 3 sąlygos nurodytos Civiliniame Kodekse: 1. nuo santuokos sudarymo turi būti praėję daugiau nei 1 (vieneri) metai; 2. abu sutuoktiniai turi sudaryti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.) bei 3. sutuoktiniai turi būti visiškai veiksnūs.
Galimybė nutraukti santuoką šiuo būdu priklauso nuo to, ar sutuoktiniai gali susitarti dėl turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo ir kitų klausimų, nes sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių aptariami visi su santuokos nutraukimu susiję aspektai, t. y. nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymas, vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimas, duomenys apie tai, kaip sutuoktiniai pasiskirsto toliau vykdyti santuokos metu prisiimtus įsipareigojimus, duomenys apie turimą turtą ir jo padalijimą, kokios sutuoktinių pavardės bus po santuokos nutraukimo ir kita (CK 3.53 str. 3 d.).
Tais atvejais, kai sutuoktiniams nepavyksta taikiai susitarti dėl santuokos netraukimo sąlygų, galima kreipusis į teismą santuoką nutraukti dėl sutuoktinio kaltės. Toks procesas trunka ilgiau, nes paprastai sutuoktiniai tarpusavyje nesutaria dėl turto padalijimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio, siekia įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos išyrimo. Primintina, jog pagal Civilinio Kodekso nuostatas yra preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu: 1. jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba 2. yra neištikimas, arba 3. žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba 4. paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Pasirinkus tokį santuokos nutraukimo būdą, sutuoktinis turi pateikti faktus, kurie patvirtintų kito sutuoktinio kaltę. Teismui pripažinus, jog santuoka nutrūko dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti su tuo susijusią turtinę žalą ir neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.).
Taip pat galimas santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio prašymu, pvz. kai vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu ir kitais konkrečiais Civiliniame Kodekse numatomais tokio prašymo teikimo atvejais.
Taigi santuokos nutraukimo proceso trukmė bei jo kaštai iš esmės priklauso nuo pačių sutuoktinių tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo galimybės.